Lašišinių žuvų rituolių migracijos tyrimai

Ankstyvas rytas, lašišinis upelis, Lašišos dienoraštis ir tinklas?
Taip, bet šį kartą tai ne brakonierių darbelis 🙂

Buvome pakviesti gamtos tyrimų centro biologo: Kęstučio Skrupskelio apsilankyti ir stebėti kiekvieną pavasarį vykdomus tyrimus bei pabendrauti apie lašišinių žuvų situacija Lietuvos upėse.

Taigi viskas nuo pradžių.. Lašišinių žuvų rituolių migracijos tyrimai Žeimenos upės baseine nepertraukiamai vykdomi daugiau nei dešimtmetį (nuo 1995-ųjų metų). Tai viena seniausių nuolatinių tyrimų vietų mūsų Baltijos pusėje. Specialios gaudyklės pagalba nerštinėse upėse gaudomi lašišų ir šlakių jaunikliai migruojantys į jūrą, matuojami svarbiausi jų biologiniai rodikliai, nustatomas amžius ir fiziologinė būklė. Šių tyrimų pagrindu numatomas dirbtinio įžuvinimo poreikis, organizuojami tolimesni lašišinių žuvų išteklių atkūrimo, priežiūros ir populiacijų būklės gerinimo darbai. Šiuo metu vykdomi darbai yra kasmetinio praeivių žuvų monitoringo dalis. Jų metu gauti rezultatai padės nustatyti lašišinių žuvų neršto efektyvumą, dirbtinio veisimo poveikį ir kt. Duomenys svarbūs ne tik Lietuvos bet ir ICES (angl. – International Council for the Exploration of the Sea) Tarptautinės jūrų tyrimų tarnybos požiūriu. Kasmet pavasarį tirpstant sniegui ir upėms išsilaisvinus iš ledų prasideda ir lašišinių žuvų jauniklių, kitaip dar vadinamų smoltais (nuo angl. žodžio smolt smelt/melting – sidabrinukės/tirpsmo žuvys), ar lietuviškai – rituoliais, migracija į jūrą. Kaip rodo ilgamečiai stebėjimai migracijos pradžia dažniausiai sutampa su pirmuoju pavasario poplūdžiu, kovo – balandžio mėn., vandens temperatūrai esant +6 – +10 c. ribose. Paprastai migruoja 1-3 metų amžiaus žuvys, nors didžiąją dalį (~85%) sudaro antrametės 15-20 cm. ilgio ir 40-80 g. svorio žuvys. Tai vienas iš svarbiausiųjų lašišų ir šlakių gyvenimo etapų. Lašišų ir šlakių jauniklių organizmuose tuo metu vyksta didžiuliai biocheminiai, morfologiniai ir elgsenos pokyčiai, kurių galutinė ekspresija stebima tik jau žuvytėms patekus į jūrą. Buvusios margos ir išvaizda jaunus upėtakius primenančios žuvytės „smoltifikacijos“ proceso eigoje tampa sidabrinėmis (tai atsitinka kaupiantis guanino ir hipokrino sluoksniams apatinėje žvynų pusėje, bei odoje), pelekų pakraščiai patamsėja, didėja kūno ilgio indeksas, mažėja santykinis galvos ilgis ir aukštis, ilgėja uodegos stiebelis (ypač stebima lašišų tarpe). Pereinant iš gėlo į sūrų vandenį, keičiasi ir osmoreguliacija. Dėl perėjimo į hipertoninę aplinką intensyvėja azoto ir lipidų apykaita. Neišvengiamai kinta ir elgsena, migruojančios žuvys tampa mažiau agresyvios, apleidžia savo gyvenamąją teritorija, telkiasi į būrelius, ko pasėkoje pradeda formuotis būrio elgsena.