Įgriuvus Belmonto užtvankai – didžiulė žala gamtai

19 amžiuje iš ąžuolinių konstrukcijų pastatyta, o vėliau betonu sutvirtinta Belmonto užtvanka, neatlaikiusi padidėjusio vandens lygio Vilnelės upėje įgriuvo. Maždaug prieš pusantrų metų buvo pastebėtas žymesnis kairiosios jos pusės įtrūkimas, tačiau jokių veiksmų imtasi nebuvo.

Užtvankai įgriuvus besiveržiantis didžiulis kiekis vandens labiausiai pakenkė žemiau jos buvusiom lašišų ir šlakių nerštavietėm, kurių šiame ruože šiemet buvo suskaičiuotas rekordinis kiekis. Beveik dvigubai daugiau nei praėjusiais metais. Deja, bet rezultatas ypač liūdnas. Arčiau užtvankos buvusios nerštavietės buvo tiesiog nuplautos stiprios upės srovės, tolimesnės – užneštos storu smėlio sluoksniu. Abiem atvejais lašišinių žuvų ikrų likimas yra pasmerktas.

Lietuvos hidrobiologų draugijos ichtiologas Kęstutis Skrupskelis dalindamasis mintimis apie susiklosčiusią situaciją akcentavo, kad žvelgiant į ilgalaikį lašišinių žuvų atkūrimo planą tai turės reikšmingų neigiamų pasekmių vėlesniais metais. Tikėtina, kad net pusė šių žuvų generacijos gali būti prarasta.

„Ilgalaikiui lašišų atkūrimo planui tai tikrai atsilieps, bus ženkliai prastesni ateinantys ir vėlesni metai, kuomet jaunikliai migruoja į jūrą ir po kelių metų grįžta čia neršti. Galima sakyti, kad pusę Vilnelės generacijos mes, turbūt, praradome“ – sakė Kęstutis Skrupskelis.

Po šios ekologinės nelaimės Vilnelės upė aukščiau užtvankos  pradėjo tekėti kita vaga,  be vandens palikdama žuvitakį ir pro vandens malūną įrengtą kanalą, todėl dalis vertingų žuvų čia liko įkalintos. Trūkstant deguonies ir šviežio upės vandens, pastebėta, jog žuvys pradėjo kristi, todėl nedelsiant „Lašišos dienoraštis“ komandos ir buvusio aplinkos viceministro Lino Jonausko iniciatyva viešojoje erdvėje buvo pradėta organizuoti talka bei kviečiami visi neabejingi žmonės, kurie galėtų prisidėti prie dar gyvų žuvų perkėlimo į pagrindinę upės srovę.

Jau kitos dienos rytą, susirinkus gausiam savanorių būriui, buvo pradėti gelbėjimo darbai. Paleidus galingus vandens siurblius ir nusausinus atskiras kanalo pakopas, avint guminius batus ar bridkelnes, graibštais ir sieteliais imtos gaudyti žuvys. Lašišų ir šlakių jaunikliai, upėtakiai, rainės, kūjagalviai, vijūnai – daugybė šių itin vertingų žuvų buvo išgelbėtos jas perkeliant į pagrindinę Vilnelės srovę. Gaila, tačiau dalis šių rūšių žuvų buvo rastos jau kritusios, kurias surinkus ir perdavus ichtiologams, bus įvertinta gamtai padaryta žala.

Buvęs aplinkos viceministras Linas Jonauskas teigė, kad žala gamtai – didžiulė. „Avarija padarė labai didžiulės žalos ir neatmesčiau, kad ta suma gali viršyti ir milijoną eurų, nes radome labai daug žuvusių ypatingai vertingų raudonosios knygos žuvų, taip pat lašišų jauniklių“.

Kas bus daroma su įgriuvusia Pučkorių užtvanka šiuo metu nėra aišku. Tačiau viskas krypsta link to, jog ji bus remontuojama. Pavilnių ir Verkių regioninio parko vadovė Zenta Ražanauskienė teigia, jog šių metų pavasarį planuojama pradėti užtvankos tvarkymo darbus, o jos griovimas rimtai svarstytas net nebuvo.

Labai apmaudu, nes daugelis pasaulio valstybių kiekvienais metais užtvankų skaičių mažina, jos yra griaunamos. Šie statiniai turi vien tik neigiamą poveikį visai upės ekosistemai. Natūralius jos ruožus pakeičia dirbtiniai vandens telkiniai, sudaromos kliūtys žuvų ir kitų organizmų migracijai, pasikeičia jų gyvenimo sąlygos, sumažėja biologinė įvairovė, svyruoja vandens lygis, prasideda upės vagos erozija. Dažna ir staigi vandens lygio kaita yra pražūtinga žuvų ikrams ir mailiui.

Skirtingai nei regioninio parko vadovė Z. Ražanauskienė, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas abejoja užtvankos reikalingumu bei žuvitakio šimtaprocentiniu efektyvumu ir mano, jog ją būtų geriausia naikinti.

„Idealiausia, aišku, išardyti užtvanką ir padaryti laisvą upės vagą, nes bet koks žuvitakis, net ir tobuliausias žuvitakis, bet vis tiek dalis žuvų sunkiau jį praeina“ – sakė V. Graičiūnas.

Visuomeninė gamtos apsaugos asociacija „Lašišos dienoraštis“ dės visas pastangas, kad įgriuvusi užtvanka nebūtų remontuojama ir tikisi sulaukti palaikymo iš valstybinių institucijų.

Taigi, baigiant šią vertingų žuvų gelbėjimo istoriją, nuoširdžiai dėkojame visiems prisidėjusiems. Su Jūsų pagalba pavyko išsaugoti išties daug įvairių rūšių žuvų, jų jauniklių ir bent tokiu būdu sumažinti gamtai padarytą žalą.

Ačiū Linui Jonauskui, Žuvininkystės tarnybai prie LR ŽŪM, MB Workshop – už operatyviai suorganizuotą galingą vandens siurblį ir UAB „Arvydai“ už įrangą gaudyti žuvis.

Akimirkos