Susitikimas su Žuvininkystės tarnybos atstovais

2017 m. kovo 2 d. visuomeninės gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ nariai buvo susitikime su Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktore Indre Šidlauskiene ir jos komanda, kurio metu buvo aptarta esama situacija žuvininkystės srityje, pagrindinės iškylančios problemos, galimi jų sprendimo būdai, taip pat pateikti mūsų siūlymai.

Susitikimo metu akcentuota ir užtvankų bei žuvitakių problema Lietuvos upėse, nes Žuvininkystės tarnybos viena veiklos sričių – saugomų ir globojamų žuvų migracijos ir neršto sąlygų gerinimas. Ši institucija yra atsakinga už žuvų pralaidų įrengimą, natūralių ir dirbtinių kliūčių šalinimą, dirbtinių arba natūralių nerštaviečių įrengimą arba gerinimą, žuvų pralaidų įrenginių ir migracijos kelių priežiūrą, metodinės pagalbos žuvų pralaidų projektavimo teikimą, migruojančių žuvų organizavimą, koordinavimą ir vykdymą, taip pat žuvų pralaidų efektyvumo nustatymą.

Džiugu, kad 2017 m. sausio 31 d. pagaliau įvykdytas projektas „Skirgiškių žuvų pralaidos esamoje užtvankoje ant Žalesos upės ties Skirgiškėmis įrengimas“, kurį finansavo Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. Tačiau yra išties daug Lietuvos upių, kur migruojančios žuvys neturi galimybės pasiekti savo galutinio tikslo dėl ten pastatytų užtvankų, o jose vis dar nėra įrengtos žuvų pralaidos.

Vienas iš pavyzdžių – Vokės upė. Kaip jau rašėme anksčiau, čia esanti hidroelektrinė priklauso UAB „Hidromodulis“, ją eksploatuoja, tačiau nėra užbaigę. Norint tą padaryti, savininkai privalo jau veikiančią elektrinę įregistruoti kaip naują statinį, bei gauti Grigiškių bendruomenės ir seniūnijos pritarimą. Teisės aktų nustatyta tvarka, šiuo metu ant visų naujų ar renovuojamų užtvankų privalo būti įrengta žuvų pralaida migruojančioms žuvims. Panašu, kad UAB „Hidromodulis“ nenusiteikę investuoti į žuvitakio statybą ir bando visomis priemonėmis to išvengti. Šiuo atveju labai svarbus visų institucijų bendradarbiavimas, esamos situacijos analizė, kad jokiais būdais nebūtų įteisintas naujas statinys be įrengtos žuvų pralaidos. Su mūsų nuomone visiškai sutinka ir Žuvininkystės tarnybos atstovai. Jaučiame palaikymą ir tikimės, kad viskas bus sutvarkyta įstatymų numatyta tvarka.

Dar viena problema – Vilnios upė ir joje esanti Pučkorių užtvanka ties Belmontu.  Jai įgriuvus, žuvitakis liko be vandens, o rudenį migruosiančios tauriosios žuvys negalės pasiekti savo nerštaviečių. Todėl asociacija „Lašišos dienoraštis“ pateikė užklausimą dėl tolimesnių užtvankos veiksmų (atsatymo arba griovimo) Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui. Gautame atsakyme parašyta, kad siekiant išvengti žalos aplinkai (lašišinių žuvų ištekliams neršto metu) aplinkos apsaugos departamentas nurodo:

1) Aplinkos apsaugos agentūros ir Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagal kompetenciją pateikti pasiūlymus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl Pučkorių užtvankos tvarkymo hidrotechninio statinio (užtvankos) tvarkymo (atsatymo arba griovimo galimybių).

2) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos priimti sprendimus dėl užtvankos tvarkymo (atstatymo arba griovimo) ir juos įgyvendinti iki lašišinių žuvų neršto pradžios.

Taigi, iš atsakymo galime spręsti, kad galutinį tašką šioje istorijoje, matyt, padės Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau vadovausis tiek Aplinkos apsaugos agentūros, tiek ir Žuvininkystės tarnybos pasiūlymais. „Lašišos dienoraštis“ komanda labai tikisi ir dės visas pastangas, kad ši užtvanka nebūtų remontuojama (atstatoma), o tiesiog nugriauta, taip sudarant galimybę migruojančioms žuvims kilti aukštyn upe be papildomų energijos resursų.

Praėjus vos kelioms dienoms po užtvankos griūties, susitikimo metu Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas taip pat abejojo užtvankos reikalingumu bei žuvitakio šimtaprocentiniu efektyvumu ir manė, jog ją būtų geriausia naikinti.

„Idealiausia, aišku, išardyti užtvanką ir padaryti laisvą upės vagą, nes bet koks žuvitakis, net ir tobuliausias žuvitakis, tačiau vis tiek dalis žuvų sunkiau jį praeina“ – sakė V. Graičiūnas.

Kaip paaiškėjo šio susitikimo metu, tokios pat pozicijos laikosi tiek asociacija „Lašišos dienoraštis“, tiek ir Žuvininkystės tarnybos atstovai. Tai yra džiugu ir svarbu, jog ši nuomonė nepasikeistų.

Jei, visgi, būtų nuspręsta, kad užtvanką reikia remontuoti ją atstatant, pateikėme prašymą dėl žuvitakio pirmojo slenksčio modernizavimo. Dar prieš įgriūnant Pučkorių užtvankai (kai žuvitakyje buvo vandens tėkmė) buvo pastebėta pirmojo slenksčio problema – per aukštas ir per platus. Didžioji dalis didesnių žuvų tiesiog nesugebėdavo įveikti būtent pirmojo slenksčio, o stiprios srovės buvo nubloškiamos atgal į pagrindinę upės vagą. Žuvims, kurioms bandant daugybę kartų, visgi pavykdavo įveiktį pirmąjį slenkstį, tuomet be didesnio vargo buvo įveikiamas visas likęs žuvitakis. Bet kokiu atveju, problema yra visiems žinoma ir ją neabejotinai reikia spręsti, ir spręsti, kaip įmanoma greičiau.