Lašišų kelionė į Lietuvos upes

Lašišų ir šlakių migracija prasideda Baltijos jūroje, o jų kelionė iki tolimiausių nerštaviečių gali siekti net daugiau kaip 500 kilometrų. Slypintys pavojai, įveiktos atrodytų neįveikiamos kliūtys – sudėtingo kelio iššūkiai.

Dalies lašišų kelionė pasibaigia labai greitai – tik įplaukus į Kuršių marias, jų laukia pražūtingi žvejų verslininkų tinklai ir gaudyklės.

Kitoms, pavykus pasiekti Nemuną, tenka susidurti su galingomis meškerėmis ginkluotais brakonieriais, kurie “masalui” naudoja iš švino lietą svorį ir du didelius trišakius kablius, bandydami lašišas užkabinti už šono.

Vėliau, Neryje ir mažesniuose intakuose, jų jau laukia tūkstančiai meškeriotojų masalų – blizgių, voblerių, muselių ir kt.

Sulaukusios spalio 16 d. ir prasidėjus mėgėjiškos žvejybos draudimo laikotarpiui, šios žuvys turėtų jaustis saugios ir ramiai ruoštis nerštui, tačiau brakonieriai visais būdais bando jas sugauti – žeberklais, šakėmis, tinklais, meškerėmis su trišakiais kabliais ar net elektros prietaisais. Įveikusios visus sunkumus, atvėsus vandeniui, lašišų ir šlakių patelės savo uodegos peleku pradeda kasti upės dugne esančius akmenukus, tokiu būdu formuodamos nerštavietę. Išleisti ir patino apvaisinti ikreliai yra užkasami, kurie čia prabus net iki gegužės mėnesio.

Pasibaigus nerštui ir pratęsusios savo giminę, žuvys keliauja atgal – Baltijos jūros link, o šioje kelionėje jų vėl laukia meškeriotojai, verslininkų tinklai ir brakonieriai.